* * *

Buvau perkelta į reanimacijos skyrių. Daugiau testų ir klausimų, tada jie sujungė IV. Igoris Vladimirovičius, užpildęs dokumentus, įėjo į mano kambarį. Jis atsisuko ir pro atviras duris sušuko:

– Dim, ateik čia. Pasikalbėkime prieš išvykdami.

– Kur tu eini? – apgailėtinai dejuojau, jausdama šiame asmenyje savo pagrindinį gelbėtoją.

– Taigi pasikeiskime. Tik nesijaudink, dukra. Reanimatologas čia puikus, nežiūrėk, koks jis jaunas!

– Ar galiu eiti su tavimi?

Galiausiai jis geraširdiškai nusišypsojo, antraip pradėjau nerimauti, kad jo lūpos negali išsitiesti. Už jo pasirodė kitas vyras. Net nežiūrėdamas į mane, jis tuoj pat paėmė Igorio Vladimirovičiaus popierius ir pažvelgė į juos. Ir tada Tayishka vėl pakėlė balsą manyje, isteriškai šnibždėdamas:

– Tai jis, Olya, jis!

– Kas jis? – sumurmėjau, nors ir tyliai.

– Mano nekromantas! Tas pats, kas mane gydė vaikystėje!

Nukreipiau žvilgsnį į jauną gydytoją. Man buvo sunku pamatyti, bet iš profilio galėjau drąsiai pasakyti, kad jis geras. Maždaug trisdešimties metų ar šiek tiek mažiau, plaukus dengia mėlyna kepurė, gale matosi tik tamsių spynų pakraščiai. O profilis tiesiog nuostabus, kiek galėčiau spręsti iš savo perspektyvos – su tokiomis nosimis gali dirbti tik reanimatologai, kad ligoniai iš karto norėtų gyventi. Bet aš pastebėjau Tanyuką netikėdamas:

– Tau buvo dveji metai, kaip sakei… Negalėjai prisiminti jo veido.

– Atrodyk geriau, Ol! Tokio veido niekada nepamiršite!

Kitas gydytojas priėjo prie manęs, dviem pirštais atitraukė voką, pažiūrėjo atidžiau ir abejingai linktelėjo. Tada jis pradėjo tardyti Igorį Vladimirovičių vartodamas terminus, kurių aš negalėjau išversti į rusų kalbą. Ir aš tylėjau, nekreipdamas dėmesio į žąsies odą. O akys tamsios! Tokia tamsiai ruda, kad beveik juoda. Oho! Galbūt Tayishka neperdeda. Gražu švelniai tariant. Jei nebūčiau buvęs toks rimtas, būčiau pradėjęs garsiai šaukti.

Jis atsisėdo ant kėdės šalia manęs tik tada, kai mano gelbėtojas atsisveikino ir išėjo.

– Na, Olga, susipažinkime. Dmitrijus Aleksandrovičius. Jūs neprivalote prisiminti. Jei viskas klostysis gerai, tai po poros dienų atsisveikinsime amžiams. Ar esate pasiruošę pasveikti?

– Labai! – šiltai jam nusišypsojau.

– Viskas gerai. Požiūris yra pats svarbiausias dalykas. Deja, jūsų būklės priežasties dar nenustatėme. Kai kurie bandymai bus paruošti iki ryto – gal tada situacija taps aiškesnė. Neskaitant blogiausio…

– Kas yra blogiausia?

– Prie šio pokalbio grįšime rytoj, Olga. Jūs galite turėti normalų nuovargį, o ne kokią nors leukemiją.

– Ką?!

– Aš juokauju. Gal būt. Poilsis.

Jis atsistojo ir nuėjo link durų.

– Dmitrijus Aleksandrovičius! – Laukiau, kol jis apsisuks. – Jūsų humoras per daug prieštaringas!

Maniau, kad jis šypsosi – tik akimis. Ir vis dėlto jis išėjo pro duris.

Aplink viskas tyliai dūzgė, o už jos buvo kelios tuščios lovos. Moteris gulėjo toliausiai, matyt, be sąmonės. Ir viskas aplinkui ūžė. Tayishka kurį laiką erzino mane savo malonumais, bet paskui irgi nutilo, leisdama pagaliau ramiai išsimiegoti.

– Tavo kabliukas numirė! Vėl! – ir įkyrus juokas.

– Ir gerai, kad ji mirė. Atsikratykime kūno ir apsimeskime, kad nieko neįvyko.

– Už septyniasdešimt procentų stipendijos!

– Taip, tu visiškai begėdis, pusbroli!

– Vaikinai, jei ji vėl mirė, kodėl ji žiūri į mus?

Vis dėlto sušukau, apsidairęs į pažįstamą nemalonią kompaniją. Dabar vilkėjau didžiulius marškinius – darėsi vis patogiau, nors vos dengė mano klubus. Ir ant kojų pasirodė skuduriniai batai. Iš karto aišku, kad jie apsirengė nuotykiams, bet aš laiku išsijungiau. Miela blondinė nustojo juoktis ir priėjo prie manęs. Jis atsiduso ir prisipažino: