– Nepanikuokite! Ridis atsakė isterišku šnabždesiu. – Dar per anksti panikuoti!

Ir paskutinis «vatas» nuskambėjo kaip girgždesys ant klausos ribos. Taip, isterija trijulei jau visai šalia. Ir tai nėra toli nuo manęs. Dabar staiga prisiminiau Kostją. Kodėl aš net išsiskyriau su juo, mano mylimoji? Na, tegul jis būna nuobodus, na, tegul iš netikėtumo pamėgsta nesibaigiančius skandalus. Bet dabar būčiau namuose, žiūrėčiau mėgstamą televizorių ir nerimaučiau, ar neužmigsiu vidury baltos dienos. Ko-ostya, Ko-o-ostenka, kur tu, brangusis?

* * *

Pagaliau mano nauji draugai subrendo dar vienai nuostabiai idėjai:

– Kodėl ji negeria pieno? Gal jai nereikia pieno?

Jie sutartinai atsiduso ir pasitraukė į priešingą sieną, tarsi mano pakeltame antakiu būtų išvydę mirtiną ginklą. Tada Riddy, rodydamas bent keletą protingumo požymių, ištarė:

– Tai nereiškia, kad ji gaka. Tai dar nereiškia… Bet kol nesame tikri, negalime to parodyti dėstytojui – už malonę jie bus pašalinti iš akademijos.

– Mane išmes, – sutiko Izinkas.

O trečiasis, kurio vardo nepamenu, sušuko:

– Kaip po velnių, jie tave išmes. Ką daryti, jei gaka išalks prieš mums paskambinus mokytojui?

– Negali būti! – sušuko jam Ridis. – Žiūrėk, kokios geros akys!

Aš apipyliau juos panieka. Gal neaišku, kokias akis turiu prastai apšviestoje spintoje. Tačiau abejojantis su palengvėjimu linktelėjo ir Ridis atsiduso.

– Draugai, mums reikia pagalbos.

Palikti! Prieš pusvalandį man tapo aišku, kad jiems reikia rimtos pagalbos. Tikrai neatsisakyčiau poros psichiatrų buvimo mūsų kompanijoje. Tačiau Ridhi turėjo kitą planą:

«Mano pusbrolis mokosi baigti burtininko specialybę… Jei negali patarti, tai eikime pasiduoti mokytojui.

– Kas yra Elrikas? – sumurmėjo papūtęs vyras. – Taip, jis ims tokią kainą, kad mes patys tada tapsime kabliukais maitinti.

– Elrik, Elrik, – liūdnai, bet užtikrintai užbaigė Ridis.

– Aš prieš! – sušuko trečiasis, kurio vardas dėl mano neatsargumo išnyks šios komiškai erotinės istorijos metraščiuose. – Turite jį… atsiprašau dėl pirmojo antkapio, jis tiesiog baisus žmogus!

Riddy atsisuko į jį ir pasakė:

– Aš sutinku. Ir aš pasiruošęs išklausyti jūsų pasiūlymus.

Daugiau pasiūlymų nebuvo, todėl likau vienas. Nepamirškite užrakinti durų. Dar kartą apsidairiau. Stalas centre, prie kurio pabudau, pasirodė esąs lova be čiužinio, įstumta į centrą. Dar du stovėjo prie sienų. Palei sienas yra pora didelių spintelių ir dvokiančios lempos. Kaip jie čia neuždūsta? Siauras, debesuotas langas tiesiai po lubomis. Puikus kadras norint pradėti siaubo filmą. Kažkaip mano košmare susimaišė visi žanrai, o aš nesu tokių miksų mėgėja. Mano Kostjanas aiškiai vėluoja. Na, jis neišeis manęs nepažadinęs? Ne šitas!

– Sėdi ramiai, kodėl tau kyla bėdų?

Pašokau ir pradėjau dairytis, bet net tamsiuose kampuose nemačiau garsiakalbio. Labai artimai skambėjo pažįstamas moteriškas balsas. Bet šalia nebuvo nė vieno.

– Kas ten?

Jie man neatsakė. Nepaisant visko, kas vyksta, dar negalėjau pripažinti, kad esu išprotėjusi… ar linkusi į klausos haliucinacijas.

– Labas, – švelniai sušuko ji. – Kur tu esi?

– Štai aš, – sumurmėjo jis man nusivylęs. – Nerėk taip.

Kai supratau, kad žodžiai sklinda iš mano pačios burnos, vėl šokau į vietą. Ne, psichiatrinę diagnozę dar galima peržiūrėti. Ir prieš man panikuojant, mano balsas suskambo tiesiai mano galvoje:

– Užsičiaupk! Ar tu apskritai ko nors bijai?

Dabar aš bijau…

– Kas tu esi? – vis tiek garsiai paklausiau.

– Jie mane atgaivino… Bet kaip tu čia atsidūrei, yra didelis klausimas. Bet nepulk į bėdą, meldžiu miško baltąsias dvasias, tik nepulk į bėdą…