– Ką reiškia išvaryti? – nesuprato jis.

– Egzorcizmas. Kaip kitaip? – blykstelėjo mano erudicija.

Tačiau Elricas tik šiek tiek kilstelėjo antakį atsakydamas ir atsiprašymu atrėžė:

– Nesivelkite, beraščiai, į jums nesuprantamą temą!

Vėl įsižeidžiau, bet tingėjau ginčytis. Pažiūrėkime, kuris iš mūsų čia neraštingas.

Kurį laiką vaikščiojome per tankmę, tada pasukome takeliu. Skuduriniai batai ant kojų buvo gana nuvalkioti, ypač po vakarykščių nuotykių. Ir dabar marškiniai nebeatrodė dideli ir jaukūs. O mes ėjome ir vaikščiojome. Apsidairiau, kad nepraleisčiau tinkamo momento. Elrikas ėjo priekyje, aš šiek tiek atsilikau. Jis net neatsigręžė. Ir tada, negaisdamas laiko, pasitraukiau į šalį. Žinoma, vis dar nepamiršau, kad kaip ir vakar jis mane suras. Bet tai nereiškia, kad neverta bandyti! Jei rasiu, vėl pabėgsiu. Tada vėl ir vėl. Kol jam nuobodu.

Tačiau nubėgęs vos kelis žingsnius staiga sustingau vietoje. Lyg oras priekyje yra lanksti guma: nėra į ką pataikyti, bet judėti į priekį darosi vis sunkiau, užstrigsi. Bet aš sukandau dantis ir bandžiau prasiveržti pro nematomus spąstus.

– Ką tu darai? – ramiai paklausė Tadžiška.

– Aš bėgu! – pareiškė akivaizdu.

– Kur tu bėgsi? Prisiekei burtininkui, kad nepabėgsi.

Jos švelnus balsas kartu su klampia erdve viską padarė aišku. Priesaika! Tai nebuvo tik žodžiai ir ne paprastas spragtelėjimas prieš nosį! Šis kirminas mane taip pririšo prie jo! Tayishka buvo pilna pykčio iki keiksmažodžių: kodėl ši gyvatė neįspėjo?! Ar tu atsisėdai ir žiūrėjai, kaip aš užsidedu virves? Bet pyktis akimirksniu peraugo į baimę… Už ką aš pasirašiau?! Ir dar viena pykčio banga apėmė bevardę, beprasmę, kvailą Taišką, kuri visiškai nieko nedaro, kad mus abu išgelbėtų!

Ji staugė pražūčiai – labai tyliai ir tik todėl, kad to reikėjo kenčiančiai nervų sistemai. Tada ji atsigręžė. Elrikas stovėjo ant tako, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, tyliai laukdamas, kol man išauš visi mano bandymai. Jis net nesijuokė! Padėtis, į kurią patekau, buvo tokia juokinga, kad sukėlė jam sumaištį, o ne linksmybę! Velnias…

* * *

Aš tarsi išjudinau kojas, grįždama į kelią. Aš visai nesu įpratęs atsidurti tokioje situacijoje, kai neturiu jokios nuomonės. Tayishka visiškai kankino:

– Gerai, Ol, gerai. Šiek tiek aptarnaukime nekromantą, tada jis padės mums abiem. Kodėl nepadėjus geros paslaugos? Jis nusiųs tave į tavo mėgstamą intensyviosios terapijos skyrių, bet mane paliks čia. O jei nekromantas bus malonus, tai aš liksiu su juo, dirbsiu daugiau nei bet kas kitas atsidėkodamas…

– O kaip Dmitrijus Aleksandrovičius? – piktai paklausiau. – Tikrai nenorite vėl jo matyti kaip atsisveikinimą?

Ji pavargusi atsiduso. Ne, pažiūrėkite į ją: ji sugalvojo sau meilužį, o dabar liūdi. O tai, kad šiuo metu ji ir aš esame vežami ten, kur niekas nežino, kur mus veda, yra nesąmonė, neverta jos emocinių išgyvenimų.

Tolumoje driekėsi miesto sienos. Sostinė, kaip aš pats supratau ir kaip patvirtino Taiška, iš tokio atstumo primena viduramžių Europos miestelį. Nekromagų, vagių princesių ir kitų piktųjų dvasių akademija buvo tolumoje, visai už miško, kurį pravažiavome. Bet mes nevažiavome į miestą – Elrikas sankryžoje pasuko į dešinę. Nenorėjau klausinėti, bet artėjant prie tikslo pradėjau nerimauti.

Nekromanto namas, tiksliau, jo dvaras, nebuvo panašus į šiurpią viduramžių pilį. Ir būtent to pasąmoningai buvo tikimasi. Nieko tokio. Ganėtinai gražus iš tolo, poros aukštų pastatas, pastatytas žemumoje, buvo didžiulis ir visai negąsdinantis. O prieš jį esantis žydinčių obelų sodas nepadėjo apsunkinti situacijos. Vienintelis dalykas, kuris mane trikdė, buvo aukšta tvora. Kuo arčiau, tuo labiau ji slėpėsi, o be žydinčių obelų ir gana maloniai atrodančių dvarų liko tik be galo aukšta tvora. Kodėl, galima paklausti, aptverti namą tokia apsauga, jei nėra ko slėpti? Ir jei tai nėra būdas užkirsti kelią neatsargiam liokajui ar atsitiktiniam svečiui. Šios mintys negalėjo nesijaudinti, o būsimas susitikimas dar nežadėjo nieko linksmo.